Pašvaistės

Poliarinė pašvaistė (lot. Aurora polaris) – poliariniams regionams būdingas, Saulės vėjo sukeltas viršutinių atmosferos sluoksnių švytėjimas (liuminescencija) planetose, kurios turi magnetosferą. Žemės poliarinės pašvaistės priklausomai nuo pusrutulio vadinamos šiaurės pašvaiste (Aurora borealis) arba pietų pašvaiste (Aurora australis).

Arčiausiai Lietuvos Šiaurės pašvaistė geriausiai matoma iš:

Šiaurės pašvaistei stebėti rekomenduojami konkretūs viešbučiai:

Aurora Borealis timelapse HD from Tor Even Mathisen on Vimeo.

Anot azijiečių, tas, kuris nors kartą pamato šiaurės pašvaistę (Aurora Borealis), gyvena ilgai ir laimingai. Poliarinė pašvaistė – nepaprastai įspūdingas gamtos reiškinys, kurį galima išvysti tik keliose Šiaurės šalyse. Žinovai teigia, kad geriausias tam laikas – nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario.

Norėtumėte nors kartą gyvenime savo akimis išvysti šį unikalų gamtos reiškinį? Kad galėtumėte pasigrožėti Šiaurės pašvaiste, reikėtų pasirinkti kelionę į vieną iš kelių arčiausiai Lietuvos esančių Šiaurės šalių vietovių: Reikjaviką (Islandija), Laplandiją (Suomija) ir Trumsę (Norvegija).

Trumsė
Ideali vieta stebėti poliarinę pašvaistę, nes Trumsė yra vos keturi šimtai kilometrų nuo poliarinio rato. Sausį ir vasarį į šį Norvegijos miestą atvykusiems turistams – didžiausia tikimybė pamatyti liepsnojantį dangų.

Trumsėje kasmet rengiami poliarinės pašvaistės festivaliai, į juos suplūsta smalsuolių iš viso pasaulio. Keliaudami po Norvegiją, būtinai aplankykite šį tarp kalnų ir vandenų plytintį miestą. Jame tik šešiasdešimt penki tūkstančiai gyventojų, tarp kurių, beje, priskaičiuojama net apie šimtas įvairių tautybių (mieste yra ir mečetė, ir katalikų vyskupija).

Reikjavikas
Islandijos sostinę Reikjaviką rinkitės, jei norite ne tik pasigrožėti laukine gamta, Šiaurės pašvaiste, bet ir trokštate atrakcijų bei pramogų.

Žemės poliarinės pašvaistės
Žemės poliarinė pašvaistė susidaro Saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su Žemės atmosfera (daugiausia – deguonimi ir azotu). Jonosferoje kilusi magnetinė audra sukelia švytėjimą. Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, violetiniai spinduliai, lankai, marškos. Žalią spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas. Dienos metu poliarinės pašvaistės nesimato, nes ją užgožia saulės šviesa, tačiau pats reiškinys gali vykti ir dienos metu.
Nors poliarinė pašvaistė būdingiausia poliarinėms sritims, kartais matoma ir vidutinėse platumose ar netgi netoli atogrąžų.
Nustatyta, kad poliarinės pašvaistės dažniau matomos didelio Saulės aktyvumo metais, t. y. tuomet, kai Saulėje padaugėja dėmių, fakelų, protuberancų ir kitų aktyvumo požymių. Poliarinių pašvaisčių maksimumas būna praėjus 1-2 metams po Saulės dėmių skaičiaus maksimumo, o minimumai faktiškai sutampa. Šis ryšys paaiškinamas tuo, kad Saulės aktyvumo metais jos paviršiuje bei gelmėse sustiprėja fiziniai procesai ir chromosferoje šalia dėmių susidaro daug fakelų, protuberancų ir blyksnių, išmetančių į kosminę erdvę didelius Saulės plazmos srautus.